Pirma tezė

Pradėkime nuo šito. Mano laptinėje Charkive yra dešimt butų. Pirmame aukšte buvo muzikos mokykla, kuri užsidarė prasidėjus pilno masto Rusijos invazijai. Antrame aukšte niekas negyvena – senutė iš vieno buto pasimirė iki karui prasidedant, o šeima iš kito išvyko iškart jam prasidėjus. Trečiame aukšte gyvena pagyvenęs vyras, kuris dar prieš dešimtmetį pasižymėjo pakankamai impozantiška išvaizda. Gyvena vienas. Į parduotuvę eina vis rečiau  – sunku lipti laiptais. Šalia jo gyvena šeima, kuri prižiūri tvarką laiptinėje ir turi raktą nuo palėpės. Ketvirtame aukšte vienas butas taip pat tuščias – panašu, šeima išvyko iš šalies. Gretimais gyvena verslininkas – tylus ir vienišas. Šeimą išvežė. Penktame vienas butas yra tuščias – gyventojai išvyko karo pradžioje; kitame gyvena šeima – niekur neišvyko, per bombardavimus sėdi namuose. Šeštame aukšte vieną butą savininkai nuomoja, patys kažkur išvyko; kitame gyvenu aš.

Paprastai turime šviesą, vandenį ir šildymą. Pastaraisiais mėnesiais po apšaudymų pastatas apmiršta. Dingsta šviesa, dingsta vanduo. Po kelių valandų pastatas atšąla, tarsi gyvūnas partrenktas greitkelyje. Kartu su juo šąla ir keletas likusių laiptinės gyventojų. Tada viską sutaiso ir pastatas atgyja. Šią žiemą šalta visiems.

Mūsų miestai naikinami, bandoma juos užmušti. Kartais pagalvoju, kad jei pastatą pamirš ir nebeįjungs šviesos, jis paprasčiausiai sušals. Kartu su savo gyventojais. Sušals pakankamai greitai. Sakykim, per dieną. Arba dvi. O dabar pakalbėkime apie ateitį.

Antra tezė

Labiausiai neužtikrintas dalykas – kalbėti apie ateitį tada, kai dabartis nesuteikia pusiausvyros jausmo. Karas – tai visų pirma sudarkytas laiko pojūtis: tiesiog bandai kabintis į akimirką, kurioje esi, pilnai nepasikliaudamas rytojumi. Oro pavojaus signalas – paprastas priminimas, kad visus tavo planus gali pakoreguoti ir pakeisti kas nors kitas, tas, kuriam visiškai nerūpi tavo lūkesčiai. Jei totalinio karo, kurio tikslas destrukcija, sąlygomis per daugi kliaujiesi ateitimi, tampi pažeidžiamas ir neveiksnus, nes ateitis bet kuriuo metu gali tave išduoti. Tuo tarpu jei tavo sąmonė vadovaujasi poreikiu išgyventi, poreikiu išlikti, tavo šansai didėja. Kaip bebūtų – vizionieriškumui vietos lieka ne tiek daug.

Nuo pilno masto karo pradžios daugumai mūsų, ukrainiečių, laiko tąsa buvo pertraukta, jo linijiškumas ir tvarka sutrikdyti. Gyvenimas karo metu – tai gyvenimas be garantijų. Tačiau net ir šiais tamsiausiais laikais turime kalbėti apie tai, kas mums gali nutikti rytoj. Tiesiog kad būtume pasiruošę blogiausiam. Ir nenustebtume, jei nutiktų geriausia.

Trečia tezė

Kaip kalbėti apie ateitį, kurios formatas sprendžiamas derybose? Kaip savąją ateities viziją ir savo siekius sieti su okupanto retorika, kuris pirmiausia nori tavo kapituliacijos? Mes turime įsivaizdavimą, kokį pasaulį, pabudę, norėtume matyti aplink save. Tačiau puikiai suprantame, kad ne visi mūsų lūkesčiai yra įgyvendinami. Teisingumas nėra neatskiriama mūsų tikrovės dalis. Tačiau nesugriaunamas ir prigimtinis yra mūsų poreikis teisingumui. Būtent jis, man rodos, šiandien leidžia daugeliui mūsų neturėti iliuzijų, tačiau tuo pat metu neprarasti orumo jausmo. Juk kas yra orumas? Nesiteisinti dėl poreikio ir noro būti savimi. Neišsižadėti savęs. Nebijoti būti savimi.

Blogiausia giliausios tamsos taške – kalbėti apie šviesą. Nes yra didelė pagunda patikėti, kad tamsa nėra laikina, kad ji nuo šiol liks su mumis amžinai. Tačiau turime atminti paprastą tiesą – tamsos ateitis taip pat nėra akivaizdi. Ji taip pat priklauso nuo daugybės veiksnių. Ir vienas iš tų veiksnių yra mūsų pasirengimas išbūti šią tamsą.

Ketvirta tezė

Tad pabandykime pakalbėti apie ateitį. Ką galime apie ją pasakyti užtikrintai? Tikrai žinome, iš kur į ją žengsime. Žengsime į ją iš gilios mūsų šiandieninės tamsos. Iš tamsos ir juodumos. Ir ši juoduma, ši tamsa liks už mūsų pečių kaip dalis mūsų atminties ir mūsų patirties. Ir kaip viena iš dedamųjų ateities, apie kurią čia kalbame. Nes akivaizdu, kad ateitis, net ir pati šviesiausia, bus pažymėta šios tamsos ženklais, jos buvimu mūsų patirtyje. Tam turime būti pasirengę. Pasibaigęs karas paprastai nesibaigia. Labai svarbu suprasti, kad su jo vaiduokliais ir šešėliais mums teks turėti reikalą labai ilgai. Tai pareikalaus pastangų. Tai pareikalaus daug darbo su atmintimi ateityje. Ir jau šiandien tai reikalauja daug darbo su vaizduote.

Vaizduojantis ateitį norisi įsivaizduoti ją idealią. Tačiau istorija rodo, kad idealia mums paprastai yra mūsų praeitis. Būtent ją esame linkę idealizuoti. O kaip tuomet su ateitimi? Mūsų atveju, su pokarine ateitimi.

Penkta tezė

Ateitis tikrai nebus panaši į praeitį. Čia slypi tam tikri spąstai. Dalis iš mūsų – ir tie, kurie yra Ukrainoje, ir tie, kurie mus palaiko iš išorės – sąmoningai ar nesąmoningai apie ateitį kalba praeities kategorijomis. Tai didžiulė klaida. Taip, kaip buvo, jau nebebus. Bus kitaip. Tai visiškai nereiškia, kad ateitis nebus gera. Ji gali būti gera. Ji gali būti laiminga. Jos tiesiog nevalia lyginti su tuo, kas buvo. Šis karas mūsų praeitį sunaikino negrįžtamai ir kategoriškai. Sunaikino ir, primenu, naikina toliau, nes kol mes čia su jumis kalbame apie ateitį, karas tęsiasi. Daugybė dalykų santykiuose tarp valstybių (ir, svarbiausia, tarp tautų) neatsistatys automatiškai po sąlyginių (ar besąlyginių) paliaubų. Neatsistatys atvirumo jausmas, neatsistatys pasitikėjimo jausmas. Svarbiausia – neatsistatys saugumo jausmas. Bus kitaip. Ir tai formuojasi dabar pat, šiomis dienomis, šiais mėnesiais.

Kur link suku? Klaidinga yra strategija išlaukti dabartį kaip priverstinę pauzę; klaidinga yra ateities kaip galimybės tiesiog grąžinti viską, kaip buvo, samprata. Ateitis kaip atidėtas praeities variantas – iliuzija. Ateitis susidėlios iš mūsų – tokių, kokiais esame, kokiais liksime, kokiais galėsime būti.

Šešta tezė

Kartais tenka išgirsti nuomonę – visi karai anksčiau ar vėliau baigiasi. Karas, kurį Rusija pradėjo prieš Ukrainą, taip pat baigsis. Ši tezė, nepaisant jos akivaizdumo, nėra neginčijama. Savo laiku kelioms europiečių kartoms šimtametis karas taip ir nesibaigė. Jie tiesiog neišgyveno iki jo pabaigos, žuvo (ar net ne žuvo – tiesiog pasimirė)  per patį karą. Bet kokio karo pabaigą laikyti neišvengiama duotybe yra pakankamai abejotina iš etikos požiūrio taško. Pabaigti karui reikia didžiulių pastangų ir daug darbo. O taip pat didelio tikėjimo ir didelės kantrybės.

Kalbos apie ateitį tokiu atveju yra ne noras atsiriboti nuo tikrovės, o greičiau priešingai – objektyvus jos, tikrovės, suvokimas. Ateitis – tai durys, kurios atsiveria iš šios kambario pusės. To kambario, kuriame esame mes visi.

Septinta tezė

Kodėl mums vis dar svarbu kalbėti apie ateitį šiandien? Nes ateityje nesupratimo lygis tarp mūsų tik augs. Tai lems pernelyg didelis patirties skirtumas, pernelyg skirtinga praeitis, kurią paliekame už savęs, ir, atitinkamai – pernelyg skirtingi lūkesčiai ateičiai. Juk akivaizdu, kad ir tas dėmesio lygis, kuris yra šiandien pasaulyje Ukrainai, taip pat pakis. Kiek pasaulis pajėgs išlaikyti empatiją šaliai, kurią  nuo tam tikro momento nustos bombarduoti? Kas pakeis tą empatiją? Sveikas racionalumas? Įprastinis emocinis nuovargis nuo neteisybės, kuri tavęs tiesiogiai neliečia?

Šiuo metu mes bandome prisišaukti iki pasaulio, tikėdamiesi, kad pasaulis mus išgirs, supras ir parems. Tačiau kiek ilgai galima išlaikyti dėmesį  sau ir savo nelaimei šauksmu? Ir kiek pagrįstos bus mūsų pretenzijos į dėmesį ir supratimą po to, kai pasikeis pavojaus mums lygis? Ar pasaulis benorės su mumis kalbėtis, kai nebebūsime masiškai žudomi? Ar pasaulis turi moralinę teisę nuo mūsų pavargti?

Ir kaip mums tuomet būti mūsų bendroje ateityje – su pavargusiu pasauliu, su teisingumo poreikiu, su totaliniu nepasitikėjimo jausmu?

Aštunta tezė

Man rodosi, labai svarbu yra kalbėti apie mūsų ateitį būtent kaip apie bendrą ateitį. Kalba ne apie politines ar karines sąjungas, narystę asociacijose ar blokuose. Tiesiog jau dabar akivaizdu, kad kiekvienas didelis karas mums primena, kad šiandienos pasaulyje neįmanoma distancijuotis, kad pasaulio skirstymas į įtakos zonas ir interesų sferas yra neveiksmingas (ir netgi amoralus). Šis karas – pirmasis didelis XXI-ojo a. karas – parodė, jog pasaulis pernelyg susijęs su savo praeitimi, kad nestatytų ateities bendromis saugumo ir pasitikėjimo kategorijomis. Ir kad šiandien padėti tam, kas tapo ginkluotos agresijos auka – tai ne daryti jam paslaugą: tai kurti bendrą normalumo ir sąveikos erdvę.

Kad ir kaip kai kam nesinorėtų, tačiau gaisras laive liečia visus keleivius, nepriklausomai nuo to, kokios klasės bilietai jų rankose. Galbūt būtent todėl mes kalbame čia šiandien apie ateitį, nors, spėju, kiekvienas iš mūsų turi savo planų ateinančiam savaitgaliui ar ateinantiems metams.

Devinta tezė

Ir, išties, kokie mūsų planai ateinantiems metams? Pavyzdžiui, mano kaimynų artimiausi planai – peržiemoti, sulaukti pavasario, nesušalti savo butuose. Šiomis savaitėmis, kai šalis patiria milžinišką išbandymą šalčiu ir tamsa, žmogaus pažeidžiamumas šiuolaikiniame pasaulyje staiga tapo nepakeliamai akivaizdus – su jo priklausomybe nuo infrastruktūros, nuo komunalinių tarnybų, nuo temperatūros už lango ir vidinės ramybės. Žmogus nėra gimęs būti apšaudomas raketomis, valandų valandas trunkantiems oro pavojaus signalams ar puolimo dronų, atskrendančių jo nužudyti, maršrutų sekimui. Nėra gimęs būti nužudytas savo namuose, laiptinėje, kurioje gimė, užaugo ir gyveno visą savo gyvenimą.

Mirtis sušalus savo paties lovoje milijoniniame Rytų Europos mieste neturėtų būti žmogaus gyvenimo planuose.

Dešimta tezė

Kas tokiu atveju galėtų būti mūsų planuose? Neprarasti tikrovės kontūrų, dabarties kontūrų. Būtent tų kontūrų, ant kurių bus statoma mūsų ateitis. Mūsų bendra ateitis. Tamsa, nepaisant jos neaprėpiamumo ir beviltiškumo, yra baigtinė. Ją tikrai galima išbūti. Svarbiausia – nebūti pasyviu, nešališku stebėtoju šioje naktyje, kuomet svarbu ir veiksminga yra kiekvieno iš mūsų pasirengimas neigti šią tamsą. Neigti savo kalba. Neigti savo darbu. Neigti savo pasirengimu likti čia ateityje.

Didžiausias tamsos pavojus yra mūsų negebėjimas matyti dalykų tokiais, kokiais jie yra. Kai ši tamsybė nusileis, nustebsime, kiek daug mūsų čia buvo, kiek daug mums pavyko nuveikti ir svarbiausia – koks gražus gali būti šis pasaulis, jei tik įnešame į jį šiek tiek sveiko proto ir teisingumo.

Publikuojama su Radio Khartia leidimu.